| TELŠIØ VYSKUPO JONO BORUTOS SJ 2009 METØ KALËDINIS ÞODIS VYSKUPIJOS TIKINTIESIEMS
Jau antras ðimtmetis, kai á Kalëdø ðventës paslaptá mus, Lietuvos tikinèiuosius, áveda prel. Adomo Jakðto ir kompozitoriaus Juozo Naujalio giesmë „Tyliàjà naktá“. Nuostabi tai giesmë, tiesianti tiltà tarp prieð 2000 metø Betliejuje vykusiø ir ðiandien mûsø miestø ir kaimø baþnyèiose tebevykstanèiø ávykiø. Tada prieð 2000 metø:
„Tyliàjà naktá balsas nugaudë: Piemenys kelkit: Dievas uþgimë! Greitai renkitës ir bëkit, Á Betliejø paskubëkit sveikint Vieðpaties! Nuëjæ rado Jëzø ëdþiose, Kaip iðpranaðauta Dievo knygose. Já Dievu jie pripaþino, Kaip juos angelas mokino ir pasveikino“.
Šiandien, Kalëdose, visose mûsø miestø ir kaimø baþnytëlëse susirinkæ, esame dar nuostabesnio Dievo gimimo mums ir dël mûsø Šventojoje Eucharistijoje, Šventosiose Miðiose:
„Mes irgi laukiam, Vieðpatie, Tavæs, o kai ateisi pas mus per Miðias, pulsim prieð Tave ant keliø, gyvà kiekvienoj dalelëj ðventos Ostijos“.
Šiandien áþengæ á treèiàjá krikðèioniðkos eros tûkstantmetá, mûsø laikø didþiø popieþiø aistringai esame raginami branginti didþiàjà dovanà – Jo kaip Dievo gimimà mums Miðiose -„gyvà kiekvienoj dalelëje ðventos Ostijos“.
Ásiklausæ á Kalëdø giesmës þodþius, tiesianèius tiltà tarp pirmøjø Kalëdø ir mûsø baþnytëlëse ðvenèiamø, aukojamø Miðiø, prisiminkime, kaip tø Miðiø svarbà ðiø dienø þmonëms mëgino atskleisti popieþius Jonas Paulius II savo paskutiniame prieðmirtiniame laiðke viso pasaulio tikintiesiems 2005 metø Velykø proga. Praëjus 7 dienoms po tø Velykø Jonas Paulius II iðkeliavo amþinybën. Tas laiðkas – jo dvasinis testamentas mums, XXI amþiaus þmonëms:
„Pasilik su mumis, Vieðpatie (plg. Lk 24, 29). Šiais þodþiais, saulei leidþiantis pirmàjà savaitës dienà, kai atsitiko neátikëtinas dalykas, mokiniai kelyje á Emausà pakvietë Pakeleivá pasilikti su jais. Kaip buvo paþadëjæs, Kristus prisikëlë, taèiau jie to dar neþinojo. Nepaisant to, þodþiai, kuriuos Pakeleivis jiems kalbëjo pakeliui, uþdegë jø ðirdis. Jie jam tarë: „pasilik su mumis“. Susëdæ uþ vakarienës stalo, jie paþino já, kai jis „lauþë duonà“,- ir staiga jis pranyko. Prieð jø akis liko perlauþta duona. Jø ðirdyse aidëjo ðvelnus jo þodþiø garsas.
Brangûs broliai ir seserys, Eucharistijos Þodis ir Duona, Velykø slëpinys ir dovana, amþiams liko nuolatinis Kristaus kanèios, mirties ir prisikëlimo atminimas. Kartu su visais pasaulio krikðèionimis mes irgi kartojame ðiuos þodþius: nukryþiuotasis ir prisikëlusysis Jëzau, pasilik su mumis. Pasilik su mumis, per istorijà keliaujanèios þmonijos iðtikimas bièiuli ir patikima atspara. Gyvasis Tëvo Þodi, ákvëpk vilties ir pasitikëjimo visiems ieðkantiems tikrosios savo gyvenimo prasmës. Amþinojo gyvenimo Duona, maitink visus alkstanèius tiesos, laisvës, teisingumo ir taikos.
Pasilik su mumis, gyvasis Tëvo Þodi, ir iðmokyk mus taikos þodþiø ir darbø – taikos mûsø pasauliui, paðventintam tavo krauju, ir permerktos tokios daugybës nekaltø aukø kraujo; taikos Vidurio Rytø Afrikos ðalims, kur tebesilieja tiek daug kraujo; taikos visai þmonijai, tebegyvenanèiai brolþudiðkø karø ðeðëlyje. Pasilik su mumis, amþinojo gyvenimo Duona, lauþoma ir dalijama susirinkusiems prie stalo; taip pat suteik mums jëgø parodyti dosnø solidarumà su daugybæ tø, kurie net ðiandien mirðta ið skurdo ir bado, yra pakertami fataliðkø epidemijø ar niokojami neapsakomø gamtiniø nelaimiø. Tavo prisikëlimo galia tetampa ir naujo gyvenimo dalininkais.
Mums, treèiojo tûkstantmeèio vyrams ir moterims, reikia tavæs, Vieðpatie. Pasilik su mumis dabar ir iki laikø pabaigos. Padaryk, kad tautø materialinë paþanga niekada netemdytø dvasiniø vertybiø, kurios yra jø civilizacijos siela. Palaikyk, meldþiame mus mûsø kelionëje. Tavimi tikime, á tave dedame savo viltis, nes tu vienintelis turi amþinojo gyvenimo þodþius (plg. Jn 6, 68). Pasilik su mumis, Vieðpatie!“ - toks paskutinis Jono Pauliaus II laiðkas ir paraginimas mums. Taip, mums reikia to Vieðpaties prieð 2000 metø gimusio maþu kûdikiu, kiekvienuose Miðiose, o ypaè sekmadienio Miðiose mums ir dël mûsø gimstanèio Eucharistinëje duonoje gyvo kiekvienoj dalelëj ðventos Ostijos.
Praëjo beveik du mënesiai ir iðrinktas naujas popieþius Benediktas XVI 2005 m. geguþës 29 d. dalyvaudamas Italijos nacionaliniame Eucharistiniame kongrese kalbëjo ne tik Italijos, bet ir viso pasaulio katalikams, taigi ir mums: „Šis Eucharistijos kongresas vël iðkelia aikðtën sekmadiená kaip „savaitës Velykas“; ðiuo pasakymu iðreiðkiama krikðèioniø bendruomenës tapatybë ir jos gyvenimo bei misijos ðerdis. Pasirinktoji tema „Negalime gyventi be sekmadienio“ gràþina mus á 304 metus, kai imperatorius Dioklecianas, grasindamas mirtimi, uþdraudë krikðèionims turëti Raðtà, rinktis sekmadiená ðvæsti Eucharistijà ir statyti pastatus savo susirinkimams. Abitenëje, nedideliame kaimelyje ðiandieniame Tunise, 49 krikðèionys, susirinkæ Oktavijaus Felikso namuose, buvo uþklupti, prieðingai imperatoriaus ásakymui, ðvenèiantys Eucharistijà. Jie buvo suimti ir nugabenti á Kartaginà, kur juos apklausë prokonsulas Anulinas. Reikðmingas, be kita ko, buvo atsakymas, kurá prokonsului pateikë Emeritas, paklaustas, kodël jis paþeidë imperatoriaus ásakymà. Jis pasakë: „negalime gyventi nesirinkdami sekmadiená ðvæsti Eucharistijos“. Neturëtume jëgø pakelti kasdienius sunkumus ir palûþtume. Po þiauriø kankinimø 49 Abitenës kankiniai buvo nuþudyti. Taip savo kraujo praliejimu jie patvirtino savo tikëjimà. Jie mirë, taèiau nugalëjo: juos ðiandien atmename prisikëlusio Kristaus ðlovëje. Mums, XXI a. krikðèionims, irgi reikia apmàstyti ðià Abitenës kankiniø patirtá. Mums irgi nelengva gyventi kaip krikðèionims. Þvelgiant ið dvasinës perspektyvos, pasaulis, kuriame gyvename, paþenklintas nevarþomo vartotojiðkumo, religinio abejingumo, transcendencijai uþdaro sekuliarizmo, gali pasirodyti kaip „plati ir baisi“ dykuma, apie kurià kalbama Pakartoto Ástatymo knygoje (Ást 8, 15). Kenèianèiai þydø tautai Dievas atëjo á pagalbà dovanodamas manos, idant ji suvoktø, kad „þmogus gyvas ne vien duona, bet gyvena kiekvienu þodþiu, iðeinanèiu ið Vieðpaties lûpø“ (Ást 8, 3). Šiandieniame Evangelijos skaitinyje Jëzus paaiðkino mums, kokiai duonai Dievas norëjo parengti Naujosios Sandoros tautà manos dovanà: „Štai duona, nuþengusi ið dangaus! Ji ne tokia, kokià protëviai valgë ir mirë. Kas valgo ðià duonà – gyvens per amþius“ (Jn 6, 58). Dievo Sûnus, tapdamas kûnu, galëjo tapti Duona ir per tai savo tautos, keliaujanèios á paþadëtàjà dangaus þemæ, maistu. Mums reikia tos Duonos, kad pakeltume kelionës sunkumus bei nuovargá. Sekmadienis, Vieðpaties diena, yra tinkama proga gauti jëgø ið to, kuris yra gyvybës Vieðpats. Todël priesakas ðvæsti sekmadiená nëra paprasta ið iðorës primesta pareiga. Dalyvauti sekmadienio ðventime ir maitintis eucharistine Duona krikðèioniui yra poreikis, nes tai jam suteikia kelionei reikalingos energijos. Ta kelionë, beje, nëra kas nors savavaliðka: kelias, kurá Ástatymu rodo Dievas, veda linkme, áraðyta paèioje þmogaus esmëje. Eiti ðiuo keliu þmogui reiðkia save realizuoti; pamesti já – tai pamesti save.
Brangûs bièiuliai, turime ið naujo atrasti krikðèioniðkojo sekmadienio dþiaugsmà. Su pasididþiavimu turime vël atrasti galëjimo dalyvauti Eucharistijoje, kuri yra atnaujinto pasaulio sakramentas, privilegijà. Kristus prisikëlë pirmàjà savaitës dienà, kuri þydams buvo pasaulio sukûrimo diena. Bûtent todël ankstyvoji krikðèioniø bendruomenë laikë sekmadiená diena, kai prasidëjo naujasis pasaulis, diena, kai Kristaus pergalë prieð mirtá pradëjo naujà kûrinijà. Burdamasi apie Eucharistijos stalà, bendruomenë formavosi kaip nauja Dievo tauta. Šv. Ignotas Antiochietis vadino krikðèionis „tais, kuriems teko nauja viltis“, ir juos pateikdavo kaip asmenis, „gyvenanèius pagal sekmadiená“. Þvelgdamas ið tokios perspektyvos, Antiochijos vyskupas savæs klausë: „Kaip galëtume gyventi be Jo, kurio laukë pranaðai?“ (Epistula ad Magnesios, 9, 1–2). „Kaip galëtume gyventi be Jo?“ Šiuose ðv. Ignoto þodþiuose girdime aidint Abitenës kankiniø iðtarà: „Negalime gyventi nesirinkdami sekmadiená ðvæsti eucharistijos“. Ið to kyla mûsø malda: tesuvokia ðiandieniai krikðèionys esminæ sekmadienio ðventimo svarbà ir ið dalyvavimo Eucharistijoje tepasisemia polëkio naujam ásipareigojimui skelbti pasauliui Kristø, „mûsø sutaikinimà“ (Ef 2, 14)“ – tai popieþiaus Benedikto XVI þodþiai.
Neseniai apaðtalinis Nuncijus Luidþi Bonaci Lietuvos vyskupams pasakojo, kà popieþius Benediktas XVI pasakë ðá rudená apie Lietuvos katalikus, kelia jam didþiulá rûpestá: „nors Lietuvoje panaðiai, kaip Lenkijoje, beveik 80 % gyventojø laiko save katalikais, bet skirtingai nuo Lenkijos, kur beveik 50% tikinèiøjø dalyvauja sekmadienio Miðiose, Lietuvoje tik apie 10%.
Mieli Broliai Seserys, ðiandien ðvæsdami Kristaus gimimo ðventæ paþadëkim Kristui, paþadëkim Šventajam Tëvui, kad mes tapsime tikresni, sàmoningesni, labiau religiðkai iðprusæ katalikai. To labiausiai reikia bûtent mums, ypaè ðiame kiek sunkiame laikmetyje!
Kvieèiu visus maþuosius, jaunuolius, suaugusius ir priartëjusius prie amþinybës slenksèio – ið naujo atraskime sekmadieniø Eucharistijos ðventimo palaimà, atraskime mums ir dël mûsø Miðiose gimstantá Dievà Kristø! Te jokie laikmeèio iðbandymø vëjai ið mûsø neiðplëð Vieðpaties dovanotø kassavaitiniø Kalëdø ir Velykø! Jos tebûna mûsø dþiaugsmas, mûsø stiprybë!
Jonas Boruta SJ Telðiø vyskupas
2009 m. Kalëdos
|